13 klausimų metų pabaigai

Posted on

Idėją pasiskolinau iš Ilzės Butkutės. T.y., visų pirma iš savęs praėjusiais metais, nes labai gera buvo ne tik aprašyti praėjusius metus, apgalvoti planus būsimiems, bet ir metams bėgant grįžti ir paskaityti, ką mąsčiau ir ko tikėjausi, ir bandyti nuo to atsispirti. Tačiau Ilzės klausimai man pasirodė labiau prasmingi ir tinkami šiems metams nei kokia nors kitokia pasakojimo forma. Todėl sakau jai ačiū ir bandau pradėti. Sunku susikaupti, nes greituoju būdu bandant apibendrinti metus mintis tik viena – tiek daug sirgau, kad kitkam mažai vietos ir beliko. Net ir Naujuosius sutiksiu gerdama antibiotikus :( Tačiau žinau, kad buvo džiaugsmų mažuose dalykuose ir noriu juos prisiminti.

1. Kam šiemet laiką skirdavau su didžiausiu džiaugsmu?

– Kokios tai buvo veiklos?
– Kokie darbai?
– Kokie laisvalaikio būdai?
– Kur tai vyko?
– Kokie žmonės tame dalyvavo?
– Kokios tai buvo idėjos?

Neabejotinai – rūpinimuisi savimi. Bėgiojimui, mankštai, pagulėjimui vonioje su žvake ir arbatos puodeliu.

Kelionėms. Kelionės buvo su draugais arba šauniais kolegomis – visose laikas buvo nepakartojamas ir žadino dar didesnį kelionių alkį. Vienoje kelionių susiformavo įprotis per ilgai nemiegoti ryte, kuriuo labai džiaugiuosi. Dalį tų rytų pradėdavome joga paplūdimyje, meditacija ir paskui ilgais maloniais pusryčiais bendraujant. Tai netapo įpročiu, bet man labai patiko.

Dalyvavimui visokiuose plius-minus profesiniuose renginiuose – baisiai smagu bendrauti su bendraminčiais neformalioje aplinkoje (ypač turiu paminėti šiemet susiformavusią Vilnius Girls Code bendruomenę, ten tiesiog labai gera!), šį bei tą naujo sužinoti arba gauti spyrį į užpakalį teisinga linkme… O dar smagiau, kai pati esi ant scenos! Šiemet bent 5 kartus teko įveikti viešojo kalbėjimo baimę ir didžiuotis savimi, matant, kaip stipriai paūgėjau nuo savo pirmųjų bandymų kalbėti kitiems.

Darbui. Nors darbe visada būna erzinančių dalykų ir paskutiniu metu nieko taip nenoriu kaip atostogų, bet Visma mane vis dar taip džiugina, kad rimtai nežiūriu į jokius kitus darbo pasiūlymus.

Rašymui. Visus metus rašiau dienoraštį, ir nors tik keletą kartų mintys pasirodė vertos viešos erdvės, pats rašymas man vertas daug.

Bendravimui su draugais. Dviese ar po mažose grupelėse. Tokio laiko buvo per mažai. Bet tai maistas sielai.

2. Ką galėčiau padaryti, kad kitąmet tokio – džiugaus – laiko mano gyvenime būtų daugiau?

Atlaisvinti tam savo laiką ir jėgas. Nepersistengti su darbu ir renginiais, nes tai kartu neša ir stresą, o tuomet aš sergu, ir kitkam nelieka nei laiko, nei energijos.

Praleisti mažiau laiko prie įvairių ekranų, o daugiau lauke, judant ar medituojant.

Dar daugiau keliauti. Planuoti keliones iš anksto, nes jau pats malonumo laukimas kelia džiaugsmą :)

Na ir vienas dalykas jau yra suplanuotas – viešo kalbėjimo mokymai. Žinau, kad tai bus ne tik malonumas, o ir stresas perlipant per save bei porą mėnesių vėlgi tai konkuruos su mano laisvalaikiu, bet, tikiuosi, bus verta.

3. Kam laiką skirdavau sunkiausiai, nenoriausiai?

– Kokios tai buvo veiklos?
– Kokie darbai?
– Kokie laisvalaikio būdai?
– Kur tai vyko?
– Kokie žmonės tame dalyvavo?
– Kokios tai buvo idėjos?

Atrodo, nors pačiai tuo sunku patikėti, šiemet visko ėmiausi gan noriai. Bet gal tai saviapgaulė? Geriau pagalvojus, pora dalykų atėjo į galvą. Neabejoju, būtų jų ir daugiau.

Vienas – bendravimas su kai kuriais žmonėmis. Kai kurie iš jų man gan svarbūs ir rūpi, bet, kai pagalvoju, kažkodėl laiko jiems skiriu nenoriai, vis reikia tarsi prisiversti. Tiesa, ir meditacijai sunku prisiversti, bet turbūt dėl kitų priežasčių – čia kaip pradėti mankštintis: sunku prisiversti, bet kai prisiverti, būna gera. Kiti yra kolegos norvegai, prieš kuriuos asmeniškai nieko neturiu, bet darbine prasme jie mane veda iš kantrybės, kelia stresą, o kuo tai baigiasi, jau rašiau.

Dar yra viena “užklasinė veikla” darbe, kuria, manau, būtų laikas nustoti užsiimti, nes irgi dažnai jau teikia daugiau streso, ypač esant užimtiems laikams, nei džiaugsmo ar naudos.

4. Ką galėčiau padaryti ar ką jau padariau, kad kitąmet tokio – slogaus – laiko mano gyvenime būtų mažiau?

Kuriuos darbus galiu deleguoti?
– Kuriems procesams galiu samdyti kitus žmones?
– Kuriuos darbus galėtų nudirbti ne žmonės – programos, technologijos, robotai, mašinos?
– Ko galiu tiesiog visiškai atsisakyti?

Darbe po Naujųjų bus kaip tik tinkamas laikas peržiūrėti savus darbus ir susidėlioti, ką ir kaip galiu daryti ar deleguoti kitiems. Būtinai tai padarysiu. Dėl tos “užklasinės veiklos” metų pradžioje irgi matyt bandysiu jos atsisakyti, o verčiau koncentruotis į tobulėjimą ten, kur labiau noriu tobulėti.

O žmonės – dėl tų pačių pasikeitimų darbe bendravimas su erzinančiais kolegomis kiek apsiribos, tačiau neišnyks. Ir nieko tokio. Tegu lieka tai kaip iššūkis. O asmeniniame gyvenime aš net nenorėčiau, kad nutrūktų bendravimas su tais žmonėmis, kuriuos turėjau omenyje. Kaip ir minėjau, jie man svarbūs ir rūpi. Tačiau turbūt nesistengsiu, kad tokio bendravimo būtų daugiau.

5. Kam šiemet skyriau daugiausia laiko?

Galiu atsakyti daug negalvodama – darbui ir visokioms a la darbinėms užklasinėms veikloms. O antroje vietoje – ligoms ir sveikimui :( Ir tuomet trečioje – sau, t.y., ką ir minėjau prie džiuginančių dalykų.

6. Kaip tokia investicija atsipirko?

Geras klausimas. Pirmoji lyg ir atsipirko – darbe ir netgi profesinėje bendruomenėje tikrai turiu respect’ą. Bet tos investicijos kaštai buvo labai dideli. Realiai būtent antrasis dalykas buvo iš tikrųjų ne investicija, o pirmosios investicijos kaštai. Na, vien užimtumo ir streso turbūt negaliu kaltinti dėl to, kad daug sirgau, bet tai neabejotinai prisidėjo. Ir bendrai sudėjus šituos du dalykus, jau nežinau, ar atsipirkimas toks didelis… O trečiasis dalykas, manau, atsipirko – savimi esu patenkinta labiau nei bet kada.

7. Kurie reikalai šiemet buvo strigę labiausiai?

– Kas labiausiai trukdė?
– Ko labiausiai trūko?
– Kas padėtų jiems išjudėti?
– Kiek balų (nuo nulio iki dešimties) duočiau šių – labiausiai strigusių reikalų – aktualumui kitų sričių kontekste?
– Kiek tie šiemet labiausiai strigę reikalai man išties svarbūs?
– Kas būtų aiškus ženklas, kad šiuos reikalus verta paleisti ir pamiršti?

Berods savo planuose šiems metams aš tai buvau pavadinusi savo grįžimu į pasaulį, nes buvau betampanti savyje užsidariusia intraverte. Tame tilpo senų draugysčių atgaivininimas, galbūt naujų sukūrimas, galbūt antros pusės susiradimas, galbūt psichoterapija. Šis reikalas labiausiai strigo dėl aukščiau minėtų priežasčių. Na, psichoterapiją tiesiog atmečiau kaip nepakankamai reikalingą bei laiką valgantį dalyką. Nežinau, ar gerai padariau, ir ar kada nors neatgaivinsiu šitos minties, bet dabar nesigailiu. Kai kurias draugystes šiek tiek pavyko pajudinti ir tuo labai džiaugiuosi, bet neskyriau joms tiek dėmesio, kiek norėjau. Vis dar tikiuosi tai padaryti kitąmet. Viena pernykštė pažintis gal jau beveik virto draugyste. Viena sena stipri, bet nutolusi draugystė aplinkybių dėka truputį atsigauna. Irgi džiaugiuosi. Kitaip tariant, lyg ir ratas sukasi, bet ne taip greitai ir daug, kaip norėjau. Na o meilės reikalus galima būtų apibūdinti taip – nulis. Viskas kas šiemet įvyko tai tylus susižavėjimas, kuris truko ilgokai, bet iki metų pabaigos nemaitinamas ir užgęso – ir tikriausiai tai yra gerai. Tiesa, kitaip ir būti negalėjo – per visus metus buvo tik vienas laikotarpis, kai buvau neypatingai užimta ir sveika pakankamai ilgai, kad spėčiau imti rimtai ilgėtis žmogaus šalia. Visą kitą laiką man kaip tik buvo gerai būti vienai. Gal man apskritai geriau būti vienai? Nežinau.

Ir dar pora reikalų iš laisvalaikio buvo strigę – tai ispanų kalbos tobulinimas ar bent bandymas išlaikyti lygį ir gitara. Ispanų dar bent šį bei tą nuveikiau, o gitarą tepaėmiau į rankas du ar tris kartus. Abiems šiems dalykams norėčiau skirti daugiau laiko kitais metais, nes jie irgi mane džiugina, bet tikrai žinau, kad ispanų man aktualesnis. Tad jei reiks rinktis, o labai tikėtina, kad taip bus, žinau, kuris laimės.

8. Ką svarbiausio visiškai naujo apie save sužinojau per šiuos metus?

Passakysiu vieną gerą ir vieną blogą dalyką, kuriuos sužinojau: kad kalbėjimas prieš didelę auditoriją man nėra misija neįmanoma, ir kad ilgai trunkančios ir besikartojančios sveikatos problemos žiauriai kerta per gyvenimo kokybę, emocijas ir savivertę.

9. Ką seniai žinomo apie save šie metai man darsyk patvirtino?

Vis dar esu intravertė :)

10. Kokios buvo svarbiausios šių metų pamokos?

  • Sveikata – ne amžinas dalykas. O visa kita nuo jos stipriai priklauso. Reikia dirbti tiek su sveikata, tiek su likusiu gyvenimu, kad priklausytų mažiau.
  • Tai, iš kur ateis pagalba sunkiu metu, ir kokia pagalba – gan netikėta. Todėl atvirtumas ir netgi FB post’ai kartais neveltui :)

11. Kaip man sekėsi tas pamokas mokytis?

Plius minus, bet ypač pirmąją matyt kol kas neypač sėkmingai.

12. Kas buvo didžiausi mano laiko, geros nuotaikos ir energijos vagys šiemet?

1) ligos

2) visokie dalykai už ekranų – pagrinde Facebook, Sudoku ir vienas kitas serialas

13. Kaip galėčiau apsisaugoti nuo šių vagių kitąmet?

Su (2) viskas aišku – reikia tiesiog neleisti sau jų daryti ir juos pakeisti naudingesniais dalykais. Praktiškai jie man pakeičia vienas kitą, t.y., kai žiūriu serialą, nežaidžiu Sudoku. Bet konkrečiai darysiu taip – FB apsišluosiu ir žiūrėsiu ne daugiau kaip kartą-du per dieną, serialus pasiliksiu tik kaip paskutinį prioritetą, kai jau padariau viską, ką norėjau padaryti, kas svarbu, o Sudoku keisiu į meditaciją arba miegą (nes į mankštą keisti negaliu – tai praktiškai visada paskutinė mano veikla prieš miegą).

O štai su (1) sudėtingiau. Lengva sau pasižadėti mažiau krūvio ir daugiau kokybiško poilsio, bet kai nori daug ką nuveikti, tai šį pažadą tampa sunku ištesėti. Bet, man atrodo, tai yra pamoka, kurią šiais metais išmokau, ir aš stengsiuosi. Ir dar yra grūdinimasis ir fizinis aktyvumas. Kaip bebūtų keista, atrodo šiemet tam skyriau visai nemažai dėmesio, sustodavau tik vėl susirgusi. Todėl nesuprantu, kokia čia atvirkštinė karma. Bet bandysiu toliau, visgi turėtų suveikti, o ir, kaip minėjau, malonu savimi rūpintis :)

P.S. Metų pabaigai išrinkau tris šiais metais atrastas ir stipriai į mane įaugusias dainas:


Ledai ant žaizdos

Posted on

10418885_10154200819924278_7709619838948144623_n

Prieš geras pora savaičių netekau tonzilių. Šis postas skirtas tiems, kas sakė: “O, tai dabar galėsi daug ledų valgyt!” :) Dabar jau šypsausi, bet tai buvo neabejotinai vienos blogiausių savaičių mano gyvenime, vertos pasipasakojimo. Dar šis postas skirtas tiems, kurių šitas džiaugmas laukia ateityje.

Taigi…

Operacijos diena. Viskas atrodo kaip nuotykis (pirmas kartas ligoninėje), o operacinėje – kaip filmas, ir baisiai įdomu tame filme dalyvauti. Virš nosies man laiko kaukę ir nepraėjus nei porai sekundžių trumpam užsnūstu, susapnuoju darbą. Šalia tebesikuičia gydytoja, sakau jai: “Sapnavau”. Keista, kad užsnūdau ir prabudau prieš operaciją, įdomu, kiek laiko praėjo, nes kažkaip labai šalta, ir nosis kemšasi, sušaldys čia jie mane :( Net gerklę jau ima perštėti… Kuo toliau tuo labiau šalta, kūnas jau ne dreba, o tiesiog šokinėja, kad net nustoju kvėpuoti. Tą suprantu iš dalies todėl, kad nutyla pypsėjimas, o po to vėl pradeda netolygiai pypsėti. Tada staiga suprantu: čia jau po operacijos! Atrodo, užsnūdau minutėlei, o praėjo daugiau nei valanda :) Gydytoja mane kalbina, bet kalbėti sekasi sunkiai. Sako, dėl suleisto vietinio anestetiko. Pagaliau kažkas susivokia mane šilčiau užkloti! Po truputį drebėjimas ir kvėpavimas nurimsta ir imu jaustis visai neblogai.
Seselės parveža mane į palatą, pakabina lašelinę ir palieka ilsėtis ir darytis selfių :) Užsuka gydytojas, liepia šiandien nešnekėti ir nevalgyti, nebent vakare kokio jogurto, ir iki vakaro negerti. Kažkaip ir nesinori. Na, ok, šnekėti tai norisi, sulaukus lankytojų :) Vakarop pabandau atsigerti vandens. Po mažytį gurkšnelį. Springstu. Po truputį ima skaudėti. Gydytoja palieka tabletę nakčiai, “jei prireiks”. Jau vidurnaktį nebeištveriu ir kramtau tą karčią ir aplink dantis besiveliančią tabletę, tada pagaliau užmiegu.

+1 diena. Ryte vis dar jaučiuosi neblogai, laukiu, kol ims rimtai skaudėti, kaip sakė gydytojas ir supermamos. Seselės įkalbėta suvalgau didesnę dalį košės. Iškeliauju namo. Praktiškai iškart ima blogėti. Susėdam žaisti stalo žaidimų man besiurbčiojant Dolmeną. Jau baisiai skauda. Ima kilti temperatūra ir už poros valandų tenoriu tik į lovą. Vakarop jau 38°C. Reiktų atsigerti daugiau vandens, bet vis dar springstu. Atrodo, bėga į nosį, ausis, plaučius – visur. Nusprendžiu išbandyti ledus – visi gi sako, kad padeda. Vos neapsiverkiu! Pasirodo, saldumas gerokai skauda.

+2 diena. Naktį beveik nemiegojau. Užsikimšo nosis, nepadėjo nei liaudies medicina, nei netgi Otrivin. Panašu, kad ten tiesiog viskas sutinę, o matyt dar ir peršalau. Ėmiau kosėti. Kažin ar gali būti kas blogiau už kosėjimą iškart po tonzilių operacijos? Skauda galvą. Tebespringstu. Vakarop draugė atnešė stipresnių vaistų nuo skausmo – Arcoxia. Suveikė!

+3 diena. Miegojau sėdėdama, kad galėčiau kvėpuoti. Temperatūra nekrenta, tad nuvažiavau į Santariškes, kur gavau antibiotikų ir liepė nekosėti, kad neimčiau kraujuoti. Įdomu, kaip reikia nekosėti? Po šitos kelionės – išvis 38,5°C :( Įkaliau trintos sriubos ir vaistų, pamiegojau, tada gyvenimas po truputį ėmė gerėti. Manau, jau turiu jėgų žiūrėti Orange Is The New Black :)

+4 diena. Sloga vis dar trukdo miegoti, ir ne tik ji – vis pabundu kiaurai permirkusi nuo prakaito. Bet užtat šiandien jau tik 37,3°C. Po paskutinių dienų tai atrodo niekis. Su lankytojais jau pavyksta pasikalbėti, tyliai šnabždant :)

+5 diena. Pagaliau nurimo kosulys. Temperatūra tebesilaiko, bet jaučiuosi pusė bėdos, tad sukuosi virtuvėj gamindama visokius neskausmingus patiekalus. Velniava, vos keli pipirų grūdeliai į trintą sriubą – degina!

+6 diena. Apžiūra Santariškėse. Sako, keista, kad tebeturiu temperatūros, bet “gal praeis”. Pasirodo, per šias dienas tiek nusilpau, kad vos paeinu. Oras vos ne vasariškas, tad nusprendžiu grįždama truputį pasivaikščioti. Pradėjau kalbėti! Silpnu trūkinėjančiu balsu, bet pagaliau žmonės gali mane girdėti už daugiau nei kelių centimetrų :) Pirmą kartą trumpam prisėdau prie darbų.

+7 diena. Kažkoks labai skausmingas rytas :( Laikas pratęsti nedarbingumą, ta proga padarė kraujo tyrimą, rodo uždegimą. Teks kitą savaitę keliauti dar.

+8 diena. Arcoxia baigėsi, grįžau prie Dolmeno. Skauda. Ne tik gerklę, bet ir ausis. Bet jau galiu ištverti. Išėjau pasivaikščioti po dar šiltą ir saulėtą rudenį. Reikia sustiprėti.

+9 diena. Pasidariau bananinių ledų (tik be vanilinio cukraus, nes bananai jau ir savaime per skaudžiai saldūs). Paragavau dar labai šaltų, vėl vos neapsiverkiau. Bet kiek patirpę – visai valgomas skanėstas :)

+10 diena. Kraujyje uždegimo neberasta, bet temperatūros vis dar turiu. Loras apžiūrėjo, sako, lyg ir OK viskas gyja.

+11 diena. Pirma diena be temperatūros! Ir be vaistų. Visą dieną ima žiovulys, o žiovauti skauda. Ir ausys vis stipriai užgula, ypač išėjus į lauką. Bet vis tiek gyvenimas dar šiek tiek gražesnis. Ir balsas jau stiprėja.

Šiandien yra +15 diena. Vis dar šiek tiek skauda ir vis dar šiek tiek užgula ausys, bet pirmos dienos atrodo jau kaip tolimas košmaras. Rytoj grįžtu į darbą ir pilnavertišką gyvenimą!

Pabaigai keletas idėjų sveikimo dietai, kurią gydytojas apibūdino taip: nieko kepto, nieko aštraus, iš esmės – ką sugebėsi valgyti 😉

  1. Trintos sriubos. Maistas Nr. 1, praktiškai neskausmingas, tik reikia (beveik) nedėti pipirų.
  2. Virtas kiaušinis be nieko. Pasirodo, visai geras dalykas :)
  3. Keptas ant sviesto plaktas su pienu kiaušinis. Skanėstas!
  4. Parduotuviniai bulviniai kukuliai su grietine. Puikus slidus maistas. Tik tegu gerai atvėsta – nieko nėr baisiau šiuo metu nei apsideginti gerklę!
  5. Virtos pieniškos dešrelės su plonai supjaustyta ir pagarinta cukinija.
  6. Manų košė. Paskaninti ją bananu – ne pati geriausia mintis, nes tada skauda.
  7. Ledai – irgi ne pati geriausia mintis, bet jei norisi, tai rinktis pačius nesaldžiausius ir valgyti juos ne per šaltus ir ne per šiltus.
  8. Nesaldžios vaikiškos košelės – gerklei gal ir OK, bet jau skonio šlykštumas… Išbandžiau dvi košeles su mėsa. Daugiau nebandysiu niekada.
  9. Gerai sunokęs avokadas, pasirodo – gan skausmingas. Bet, jau paskutinėmis dienomis, kartu su kokia virta vištiena, labai gerai.
  10. Jogurtas – geriau natūralus. Turi savyje šiek tiek skaudžios rūgštelės, bet valgomas.
  11. Gerai sunokusios kriaušės – bandžiau tik pabaigoje, bet faktas, kad mažiau skauda už bananą. Nustebino :)

Wanderer back

Posted on

Travel. Having come back from a 16-days trip, it’s hard to collect my thoughts. I am looking at my home city as if I were a tourist here too. I find it beautiful. Could take some photos. It’s familiar though, I can do things autopilot-ish. My home is quite familiar too. I know where things are. Plants. Water them. And then in the bathroom: oh, this is how my non-travelling comb looks like! Ok…
I have no problems speaking to people in my native language, but when when I talk to myself in my head, I still do it in English (I hadn’t used Lithuanian throughout the trip, except for some short messages in writing).
It seems for me perfect time for a holiday is 2 weeks. That’s when the idea of returning to my own bed seemed pleasant, even if I was still enjoying my new surroundings. At the end of day 15 I realised I didn’t really want to go home yet. I probably got used to the wandering lifestyle again. I know what it feels like, and the feeling now is just damn similar. Work tomorrow? In an office? I can’t believe it. Is it not exploring, taking pictures and writing that I do for a living? :) Well, I believe I will start enjoying what I do enjoy doing when I get to the environment.
Nevertheless, now in my own city, I am richer in thoughts about things I see. Butter cookies – and I have the voice of my friend in my head: if you see cookies with lots of butter, they must be from Normandy (or Brittany?). Oh, and I will probably always make my butter salty now. And I have to try the friend’s mother’s recipe for crepes. And, oh, I want to bike everywhere now instead of public transport. And I notice bike paths, and how not inconvenient they often are, but then again, they also exist in places I didn’t know they did! And I want to walk even more than I used to. And I discover new beautiful buildings that I’ve seen many times before, with blind eyes. And I try to say thank you more, and smile more. I am thankful to all the welcoming and helpful people I met and spent time with, and I know I want to be more of that here back home.
And then, I feel the lust to travel again. Always happens after travelling. I think I might get ready for Asia in 1-2 years, but even till then – I so feel I haven’t exhausted my enthusiasm about Europe yet. How many of us even have discovered all the nice places in Lithuania? Now make it approximately 50 countries. They are so absolutely not similar, as some people claim. Copenhagen is different from Oslo. France doesn’t only have Paris. Nantes is an amazing city and Île d’Yeu is a super lovely island. Which is different from Sardinia in Italy, which is nothing like Bologna, which is not like Venice, which is not like Rome. And I start to feel OK and even willing to come back to some places that I really liked. To explore them better. To just enjoy without rushing what will already be familiar. To relive memories and to create new ones in the same places.

For the record: this comes after taking the route Vilnius – Kiev – Paris – Nantes – Fromentine – Île d’Yeu – Fromentine – Nantes – Berlin – Copenhagen – Vilnius.


Trumpai apie Norvegiją ir vaikus

Posted on

Nori-nenori, turbūt paskutiniu metu negali nemąstyti bent šiek tiek apie Norvegijos ir Lietuvos vaikų apsaugos skirtumus.

Neseniai kalbėjau apie tai su draugu, su kuriuo draugaujam nuo vėlyvos vaikystės, taigi daug žinom apie vienas kito namus ir šeimą. Ir vienas dalykas, kurį bekalbant pavyko išmąstyti, buvo toks tarsi nušvitimas. Taigi, pasidalinsiu.

Žodžiu, dėsčiau aš ten jam apie tai, kad tiesa turbūt yra kažkur per vidurį – greičiausiai ir norvegai per griežtai kartais pažiūri, ir lietuviai, tie iš kurių vaikus atėmė, tikrai nebuvo puikūs tėvai… Bet kažkodėl intuityviai palaikau norvegus, kadangi mes, lietuviai, esam kažkur tarp Skandinavijos ir Rusijos, ir aš tikrai žinau, kuri pusė man labiau patinka.
Bet paskui kažkaip taip bekalbant apie situacijas, dėl kurių vaikus gali atimti, susivokiau… kad turbūt ir mane būtų atėmę!! Jei mano tėvai būtų gyvenę Norvegijoje kaip gyveno Lietuvoje. Nesu tikra – nebuvo mano tėvai labai blogi – bet buvo dalykų, dėl kurių, jei kas būtų “paskundę”, pagal tai, ką girdžiu, tikrai būtų bent jau stebima šeima. O tai manęs visiškai nedžiugina. Sakyčiau, gąsdina. Džiaugiuosi užaugusi tokia, kokia užaugau. Žinau, kad mano tėvai taikė ir labai veiksmingų/pozityvių auklėjimo metodų. Dabar, suaugę, kartais pasikalbam apie tai su tėčiu. O kokie būtų mūsų santykiai, jei būtų tėtis kažkoks iš ankstyvos vaikystės ir paskui dar vienas tėtis, su kuriuo išliktų tam tikras svetimumas?
Aš kaip ir anksčiau tebemanau, kad tinkamai besirūpinantys globėjai vaikui geriau nei prasti tėvai. Bet kur ta riba, kas yra prasti tėvai? Suvokimas, kad maniškiai turbūt buvo arti norvegiškos ribos, verčia mane abejoti mano intuityviu pusės pasirinkimu. Bet kuriuo atveju, tiesa vis tiek yra kažkur per vidurį…


My 2014

Posted on

This year my life has been full of little but big events. I ended up stronger than ever and more broken than ever too. At some point I thought it was too much to keep in my own single head, so I’d share. The time at the end of the year seems to be right. To give it some spice, and because I feel like it, and because music has always been my treasure, I will dedicate some of top songs that I discovered this year to particular events. First of all, here’s a song that describes my year without words:

And here we go with my 11 events and 22 dedicated songs:

    1. Did super awesome in my new job.
      Meaning, I love doing what I do and I am appreciated. It’s not always easy and it’s sometimes frustrating, but then again otherwise I’d likely think it’s not challenging enough. And the environment and the people are also beyond my initial expectations!
      And here’s a song I happen to listen to before public speaking and other professional events. It gives me courage and support in a bit funny and sarcastic way, but it’s absolutely positive:

      And one that’s been probably the most meaningful alarm clock this year:
    2. Started using Spotify.
      Which changed my approach to discovering and listening to music much easier than I expected. Changed my taste in music a bit as well. Here are some songs it helped me discover and that always lighten up my mood:
    3. Ended up single.
      Felt like this at first:

      I don’t know who is who in this song, but I find it relevant and sad:

      Here’s my song of accepting. Because we’re too small to matter compared to major forces of life:
    4. Had a rebound (?) that developed into a dear, honest and open friendship,
      which I appreciate a lot. This year would have been much worse without you, this much I can say. And thank you.
      This song is totally ours!

      And this one I find so sexy it opens my lips, don’t exactly know why :)
    5. Started smoking. Quit smoking – unsuccessfully.
      I still keep discovering songs from this band that touch the very me – so full of teenage angst and painful wisdom of having been there, and yet somehow so beautiful they make me shut the world away and smile.

      Another song that feels like a cigarette. So dreamy and fragile.
    6. Started running! Ran in 2 races.
      That’s probably the best thing I did to my physical and mental health this year.
      And it feels as good as this song (and this song feels as good as donating blood):

      On a more mellow/psychological mood I’d think about running like this:

      Or just let it all out:
    7. Bought my own apartment!
      Well that’s obviously a big thing :) And I could cheat myself with a new feeling of security and home. Anyway, I love it! Maybe I could illustrate my feeling at home with the peace and energy in this song:
    8. Met my first love… for the first time in the real world! (crazy as it sounds :) )
      You and those who know me, know what I mean, and know this is something I’ve been waiting for like 14 years. It was like a total dream come true. And the day just flew by!
      And soon after that you made me discover this song, which I like a lot and now it reminds me of you everytime I hear it:
    9. Participated in gay wedding – and I’m so happy for my 2 friends!
      Thanks for inviting me! Here are a couple of songs I want to dedicate to you girls:
      This one I would have otherwise called my dreaming song of this year, but it’s called Wedding Song and it’s just special:

      And this one has all the wedding fun in it:
    10. Spent the most time with my dad in all time I remember.
      Even if it was because of the circumstances, it seems to have started a trend, and I am very happy about it!
    11. Became too introverted and withdrawn – though managed to keep my positive outlook.
      I’ve never been great with people but I’ve been OK. During the year I got noticeably worse, at least I do notice that. And it’s still getting worse, it’s a vicious circle. I know it’s the ways I subconsciously chose to cope that have led me here, but now I need to return to the world before I’m gone.
      A very recently discovered song that is just as broken:

      One that played in the car on the way to Positivus – fun and enjoyable time, and still I felt too introverted. But the song is just great and though it nurtures the angry inner me, it also helps let it all out so well. And, it’s a reminder there are always good things in meeting people!


Now… this review made me come up with the plan for the next year:

  1. Become more of a people person (again?):
    • Be better with my friends. Find new ones / return old ones.
    • Maybe start seeing a therapist. Heal my broken heart or something.
    • Maybe find new love. Otherwise be happy with all the other things life has to offer!
  2. Take care of myself:
    • Quit smoking. This time for real. Only rare exceptions allowed.
    • Run. Again at least 2 races.
  3. Travel (Oslo doesn’t count!): just because it’s something I love and can do!

And here’s a song that I dedicate for this plan:


Apie niekšus 2. Keleivių kontrolė. Pasikeitimai.

Posted on

Kažkada norėjau parašyti du įrašus apie niekšus, bet antrasis taip ir liko tik mano galvoje. Ta antra niekšų giminė buvo keleivių kontrolė, t.y., viešojo transporto bilietų tikrintojai. Norėjau parašyti todėl, kad jau ne pirmą kartą buvo papiktinęs jų storžieviškumas ir selektyvus baudimas pagal maždaug tokią logiką – normalius žmones, kurie nekelia scenų, baudžiame ir nesiklausome jokių pasiaiškinimų, net jei žmogus pateikia argumentų, kad už kelionę visgi yra/būtų susimokėjęs; o visokius bomžus, agresyviuosius ar šiaip komplikuotus, kurie ir šiaip nedaro viešojo transporto patraukliu, paliekame ramybėje, lai toliau važinėja nemokamai.

Na, bet kaip dažniausiai būna, pagalvojau parašyti ir patingėjau, ir nusėdo šis įrašas pusiau užmirštyje.

O šiandien pirmąkart susidūriau su atvirkštiniu reiškiniu, ir noriu prisidėti prie ne tik blogų, bet ir gerų naujienų skelbimo. Šį mėnesį su kontrole tenka susidurti itin daug, ir šiandien juos pamačiusi visiškai nenustebau ir išsitraukiau kortelę, bet kontrolierius nepuolė jos tikrinti, o ištiesė du puodelius arbatos klausdamas: “Gal kas nors nori arbatos?”.

Buvau gerokai sušalusi ir, tiesą sakant, bevažiuodama netgi mąsčiau, kodėl nebešildomi troleibusai, anksčiau tikrai daugiau buvo šildomi, ir prie -16 kažkaip šalta juose, švelniai tariant… Matyt, taupoma. Taigi paėmiau puodelį ir likusią kelio dalį važiavau nebešaldama.

Nežinojau, ar tai buvo pavienis kontrolierių geranoriškumo gestas, ar tiesiog “iš aukščiau” sugalvota akcija, bet tikrai pradžiugino platesnis keleivių gerovės užtikrinimas nei zuikių gaudymas. Pasirodo, ši akcija vyksta jau antrą dieną:

http://www.vilnius.lt/index.php?1856819245

 

Šaunuoliai. Ačiū!


Ipad testas

Posted on

Taigi štai, bandau rašyti blogą iš iPad’o, ir visai ima pusėtinai sektis!

Kol kas nieko bendro neturėjau su Apple produktais, o vakar į namus parkeliavo naujas žaislas – iPad mini. Negaliu atsidžiaugt, kiek čia viskas (ok, beveik) gerai apgalvota, kad būtų gražu ir patogu.

Dar tik reikės atrasti geriausią sprendimą, kaip juo patogiai naudotis dviem žmonėms.

O kodas irgi rašosi iš atminties išgraibius HTML likučius.

Ir nuotraukos dedasi kažkaip. Štai mūsų šunės liūdnai šelmiškas veidelis:

20130116-210119.jpg


Naujas adresas ir kelionės

Posted on

Štai mano blogas įgijo nuosavą adresą – aiste.eu. Nuo šiol jis gyvens čia, o luni.net84.net galima pamiršti. Nusprendžiau, kad pats laikas leisti sau nuosavą erdvę Internete.

Kalbant apie adresą realioje erdvėje, kol kas jis nesikeičia, tačiau nuo pavasario kuriam laikui Vilniuje jokio adreso neturėsiu – penkiems mėnesiams iškeliausiu į Pietų Ameriką!

Dabartinis planas:

  • Peru+Ekvadoras (kažkuria tvarka, atskrisime į Peru)
  • Bolivija
  • Čilė
  • Argentina

Jei kas turi idėjų, kur apsistoti konkrečiose vietose, ar pasiūlymų, ką būtinai reikia pamatyti (ir įmanoma pietų pusrutulio rudenį/žiemą), prašom pasidalinti :)


Apie niekšus 1. Rasistai.

Posted on

Kirba mintys net dviems įrašams apie niekšus. Pradėsiu nuo paprastesnio ir šviežesnio – šiandien netyčia pastebėto rasistinio išpuolio. Noriu papasakoti, ką mačiau, nes tiesiog negaliu nutylėti to šokiruojančio suvokimo, kaip žmonės sugeba nekęsti kitų vien dėl odos spalvos…
Einant į darbą (kur dirba nemažai indų), jau visai netoli jo, prieky manęs tolėliau ėjo žmogus (X), o iš priekio atėjo kitas (Y), ir kažkaip trumpam pasilenkė prie X, lyg apspjovė jį… Aš instinktyviai ėmiau atidžiau stebėti ir saugotis, gal koks debilas ne nuotaikoj… X pažiūrėjo pasimetęs į savo baltą striukę, į tą niekšą… Ir taip pasisuko, kad pamačiau, jog yra tamsios odos spalvos. Nesupratau taip greit ir iš toli, juodaodis ar indas, jei indas, galėjo būti mano kolega. Tiesiog taip nemalonu paliko… O Y dar atsisukęs sušvokštė neapykantos kupinu balsu: “Ateik čia…”, bet, laimei, taip ir nuėjo negaišdamas laiko.
Jau pasidalinau šia istorija su keletu žmonių, visų reakcija buvo vienoda: “Va dėl to man ir koktu gyventi Lietuvoje”… Norėčiau tikėti, kad tokių žmonių kaip Y yra nedaug, tiesiog mažas procentas nesubrendėlių. Norėčiau jiems palinkėti kada atsidurti svetimoje šalyje, būti apspjautiems, ir tą akimirką susivokti.


Žemuogės, rinktos su meile

Posted on

Gyvenimas yra gražus!

Suprantu tai, kai valgau žemuoges, rinktas su meile, kai niekaip nepavyksta padėti telefono ragelio, kai skinu gėles pakeliui į antrais tapusius namus, kai namuose randu staigmeną, kai tiek “mano” tiek “tavo” tampa “mūsų”.